Apie Ventės ragą ir Kintų įžymybę – baltąjį gandrą

Stebėjimo aprašymas

  • Rūšis (liet.k.): Jūrinis erelis, baltasis gandras
  • Rūšis (lot. k.): Haliaeetus albicilla, Ciconia ciconia
  • Data: 2015-10-28
  • Vieta: Kintai
  • Įranga: Nikon COOPIX S9100

Prasidėjus atostogoms atsirado puiki proga įgyvendinti vieną seną norą – aplankyti atsinaujinusį Ventės ragą, susipažinti su nauja jo ekspozicija (lankytojams atverta tik š.m. liepos 30 d.) ir, žinoma, pasigrožėti migruojančiais paukščiais. Palankiausia diena šiai išvykai nusimatė trečiadienis, mat pranašavo saulėtą ir giedrą orą. Paskutinį kartą Ventės rage lankiausi, ko gero, būdama moksleivė.

Iki saulei patekant išsiruošiau į Ventę. Nors išvykstant dar švietė ryški pilnatis, bet rytas po truputį budo.

Atvykus į Ventę, pirmiausia patraukiau prie molo. Saulė buvo bebaigianti savo kasrytinį ritualą, bet dar spėjau trumpai pasigėrėti jos šviesa. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios, vienintelis mano kompanjonas buvo pasiutusiai šaltas vėjas. Teko maukšlintis atsargom įsimestą kepurę, tampriau apsisukt šaliką. Net paukščių čia skraidžiojo vos vienas kitas. Matyt, vėjas jiems taip pat neįtiko.

Veltui molo prieigose bandžiau pasistatyt trikojį. Vėjas jį vėtė į visas puses. Šitaip bevargstant pačiam molo gale pastebėjau jūrinį erelį. Paukštis sklandė ore, bandydamas nutūpti. Čia pat su vėju rungėsi ir žuvėdra ar kiras. Kurį laiką stebėjau įnirtingas paukščio pastangas.

Neilgai trukus pasidarė per šalta sėdėti prie molo ir nupėdinau prie gaudyklių. Čia neramiai blaškėsi įprastos jų viešnios – didžiosios ir mėlynosios zylės (tądien apždieduota 111 paukščių, daugiausia didžiųjų ir mėlynųjų zylių bei juodųjų strazdų, http://vros.lt/). O prie didžiosios gaudyklės šmėstelėjo pirmas sutiktas žmogus Ventės rage - jo šeimininkas V. Jusys, kuris tuo metu tvarkė tinklus. Akimirką įtariai mane nužvelgė ir toliau tęsė savo darbą.

Buvo kelios minutės po 10 val., todėl patraukiau į naująjį muziejų. Vos tik įžengus muziejus pasitiko paukščių balsais, klegesiu. Pirmojoje salėje susipažinau su įvairiomis paukščių rūšimis, jų žiedavimu ir kt., įspūdį paliko 12 – os ekranų projekcija, kur vos per keletą minučių prabėga viena Ventės rago diena. Antrame aukšte radau informacijos apie ornitologijos stoties kūrimosi istoriją ir paukščių biologiją. Pavyzdžiui, čia apsilankę sužinosite, kam paukščiui reikalingos pluksnos, kokios įtakos turi jų spalva ir pan. Paskutiniame – trečiame aukšte – buvo įdomu patyrinėti paukščių migracijos žemėlapius, pajausti vietovės specifiką, su kuria susipažinti padeda čia esantis teleskopas.

12 val. Prasidėjo „pasyvusis paukščių laikas“, tad Ventės rage ilgiau likti nebebuvo prasmės, todėl išvykau namų link.

Privažiavus Kintus, kiek pristabdžiau mašiną. Dėmesį patraukė mažutė buv. liuteronų bažnyčia, kuri šiuo metu restauruojama. Toliau - griozdiška sovietinės architektūros mokykla, už jos - dailiame istoristiniame pastate įsikūrusi miestelio parduotuvė, kitoje pusėje - autobusų stotelė, mašina ir baltasis gandras ant jos stogo... Žvilgsnis tikrai neapgavo – baltasis gandras! Argi šis gražuolis neturėtų dabar mėgautis Pietų Afrikos saule?

Mikliai pasukau į stotelę ir sustojau. Išlipus pykštelėjau vieną kadrą ir pabandžiau prieiti arčiau. Netrukus pastebėjau, kad paukštis visai manęs nesibaimina ir niekur neketina trauktis. Be to, pamačiau, kad gandras žieduotas. Vėl išsitraukusi fotoaparatą fotografavau šį drąsuolį, kuris, tarsi pozuodamas, smagiai kraipė galvą į šalis. Nė nepastebėjau, kaip iš už nugaros prie manęs priėjo dar viena smalsuolė su fotoaparatu. „Ir vėl mano mašiną apterš“, - nepiktai sudejavo ji. „Dar niekad iš taip arti neregėjau gandro“, - pasakiau. Nieko neatsakiusi į mano nustebimą ji vėl tarė: „Ar galit mus nufotografuoti, čia mano gandras”. Kol aš apstulbusi stovėjau su jos fotoaparatu rankose, ji ištiesė ranką gandrui, šis švelniai pakrepždeno ją snapu ir ji nusišypsojo.

Paskui ji papasakojo, kad tai baltojo gandro jauniklis, iškritęs iš lizdo. Iš tiesų, tai buvo matyti iš juosvų dėmių ant snapo. Kažkas paukštį priglaudė ir gandras greit priprato prie žmonių. Dabar jis gyvena čia, vietiniai juo rūpinasi. Vieni jį vadina Petriuku, kiti - agronomu. Šiandien paukštis yra gavęs visą kibirą stintų. Jau ne pirmą kartą gandras nutupia ant jos mašinos ir šitaip ją „pašventina“ (tą patį padarė ir pokalbio metu).

Jai nubėgus skudurėlio, priėjo dar keletas žmonių – du vyriškiai: vienas su vaizdo kamera, kitas – su baltos duonos riekele. Tačiau filmuotojas buvo griežtas maitintojo atžvilgiu ir kaimat užprotestavo, esą toks maistas tik pakenks paukščiui.

Grįžusi moteris tęsė savo pasakojimą: „Gandras visai nebijo žmonių“. Pati tuo įsitikinau, kaip ir ji paglostydama paukštį ir leisdama jam švelniai kaptelt savo snapu. „Atėjus rudeniui, gandras taip ir neišskrido. Šį rytą buvo šalna, buvo labai sušalęs“.

Paskui moteris prisiminė vieną smagų įvykį. Vasarą Kintų muziejuje lankėsi turistai. Gandras netruko įsilieti į jų būrį ir jau po akimirkos vaikščiojo kaip savas tarp savų. Negana to, jiems išvykus į Ventę, jis išskrido paskui, kur vėl su jais susitiko Ventės rage.

Baigiantis mūsų pašnekesiui, paklausiau, ką ketinate daryti žiemą? „Jeigu bus labai šalta, žadėjo priimti Ventės ragas“.

Atnaujinta 2015-11-23
  • Įvertinkite šį įrašą
    (2 balsai)
Daugiau šioje kategorijoje: « Įdomybių sezonas Genių antskrydis »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.