Melancholiškoji švilpautoja sniegena - ne tik žiemos paukštelė

Stebėjimo aprašymas

  • Rūšis (liet.k.): Juodagalvė sniegena
  • Rūšis (lot. k.): Pyrrhula pyrrhula
  • Data: 2016-01-16 - 2016-01-17
  • Vieta: Klaipėdos raj.
  • Įranga: SONY Cyber-shot DSC-HX5V

Buvo šilta šviesi žiemos popietė. Sodas skendėjo akinančiame saulės ir sniego švytėjime. Skubėjau laukan, kol saulė dar skleidėsi skaisčiai oranžiniais spinduliais. Tokios žiemos popietės - man pats gražiausias laikas paukščių stebėjimui.

Per keletą metų stebėjimo įsitikinau, kad žiemą laukuose ir miškuose paukščių gretos labai sumažėja. Atvėsę orai ir sumenkę maisto ištekliai sparnuočius dažniau atvilioja į gyvenvietes, parkus, sodus, kur jie suranda obuolių, uogų, sėklų ir kt. skanėstų. Štai Kalėdinio paukščių stebėjimo maratono metu didžiumą savo kandidatų aptikau būtent gyvenvietėje ir mieste.

Taigi mikliai susiruošusi pasukau pagrindiniu keliuku, vedančiu aplink gyvenvietę. Ilgai dairytis neteko, mat prie senųjų kaimo kapinaičių netrukus išgirdau pažįstamą melancholišką švilpčiojimą - neabejotinai sniegenos. Sekdama paskui skleidžiamą garsą atsidūriau šalia dviejų galingų medžių. Raudonpilvės švietė visu gražumu. 

Kol atėjau, sniegenos nusidangeno į šakų aukštybes. Akimirką pastovėjusi supratau, kad jos ilgai čia neužsibus, nes ėmė blaškytis aplink, o viena be kitos – nė iš vietos, kur viena – ten ir visos kitos. Taip netrukus jų pulkelis išpurpsėjo tolyn, ton pusėn, iš kurios atėjau.



Nusekiau ta pačia kryptimi. Paukštelės toli nenuskrido, nusileido į nedidelę slyvaitę, paskui  - į kitą pakelės medį ir vėl ėmė sau raudonai žibsėdamos lesti sudžiūvusias medžio sėklas. Pasislėpti neturėjau kur, galėjau tik iš lėto šliedamasi prie gyvatvorės atsargiai eiti artyn, ir turėjau tai daryti gan sparčiai, nes nežinia, kada koks praeivis ar triukšmingesnė mašina praskries pro šalį, o tada paukščių - kaip nebūta.

Man besiartinant, beveik visas pulkelis pamažu išsibarstė. Liko tik dvi - pačios patikliausios. Sukišusios snapelius į sėklų kekeles, abi jas taip godžiai aižė, kad kurį laiką žvelgė į mane gana nuolaidžiai ir leidosi fotografuojamos. Tai buvo sniegenų porelė, juodomis galvomis, tvirtais kumpais snapais, tik patelė kakaviniu, o josios partneris - sodriai raudonu pilveliu.



Netikėtai patinėlis pakelė galvą ir atsisuko visu savo gražumu. Saulės šviesoje jo plunksnų spalvos atrodė tokios ryškios, „aštrios“, tarsi būtų netikros, dirbtinės, kokių manytumei mūsų gamtoje nesutinkama. Nepaprastai gražūs paukšteliai, kuriems raudonos spalvos ryškumu negali prilygti joks kitas sparnuotis mūsų šalyje.



Grįždama svarsčiau, jeigu paukšteliai tokie ryškūs, išsiskiriantys iš aplinkos, tai kodėl juos matome tik žiemą ir nepastebime vasarą?

Kaip pastebi gamtininkas Selemonas Paltanavičius, jau pats sniegenos pavadinimas iliustruoja klaidingą žmonių įsitikinimą, esą sniegena – „žiemos paukštis“, atskrendantis iš Šiaurės. Bet juk juodagalvės sniegenos mūsų šalyje gyvena ištisus metus – suka lizdus, peri, užaugina net porą vadų. Manoma, kad Lietuvoje gyvena 100 000 – 300 000 jų porų. Tai įprastas mūsų krašto paukštis, žiemą kiek dažnesnis, nes dalį išskridusių mūsų kraštiečių užima gausesni šiauriečių būriai.

Rudenį sniegenos pasirodo gyvenvietėse, parkuose, miestuose, soduose. Iš miškų jas atvilioja skanesnis ir skalsesnis maistas. Šiuo metu laiku paukščiai dažniausiai laikosi pulkeliais nuo 6 – 30 paukščių. Dalis mūsų krašto paukščių išskrenda žiemoti į Vakarų Europą, Britų salas, o jų vietą, kaip minėjau, užima šiaurietės, kurios atskrenda spalio, kartais lapkričio mėnesiais, o išskrenda – balandį. Švelnesnėmis žiemomis sniegenos sutinkamos rečiau, nes suranda maisto savo įprastose buveinėse. Anot S. Paltanavičiaus, šiuo metu sniegenų pastebima daugiau. Galbūt ėmė grįžti žiemojusios Vakarų Europoje, o gal pasikeitė jų mityba ir jos tapo geriau pastebimos.

Reiktų pažymėti, kad baltos žiemos aplinkoje sniegenos tampa ypač gerai pastebimos. Lesdamos jos šmėžuoja tarp ploniausių šakelių ir būna matomos net iš labai toli. Be to, tai itin patiklūs paukšteliai. Kaip pačiai teko įsitikinti, pabaidytos jos po kurio laiko vėl visos sutupia į tą patį krūmą. Žaviosios raudonpilvės itin mėgsta įvairias sėklas, kurių suranda žmonių soduose, kiemuose ir kt. Kai kada jos pridaro nemažai žalos nugnybdamos vaismedžių pumpurus. Ilgus metus žiemavietėse Anglijoje jos buvo aktyviai naikinamos. Raudonpilvės šaltuoju metų laiku itin noriai lankosi lesyklose. Tik besimaitindamos neretai užsimiršta ir tampa lengvu paukštvanagių grobiu. Dažnai jas galima pastebėti ir nusileidusias ant žemės, šaligatvių, čia jos lesa žvyrą, sniegą.



Kovo mėnesį sniegenos pasitraukia į miškus. Pradeda ieškoti teritorijos perėjimui, o suradusios – ima sukti lizdus. Perėjimo laikotarpiu sniegenos tampa ypač tylios ir paslaptingos, balsas ne toks garsus ir dažnas. Gyvena mišriuose drėgnuose mažuose ir dideliuose miškuose, bet labiausiai mėgsta eglynus - ten dažniausiai ir krauna lizdus bei nakvoja. Vasarą sniegenas aptikti sunkiau, nes, skirtingai nei žiemą, laikosi ne pulkais, o pavieniui. Be to, patinėlio spalvos būna blyškesnės, todėl, kaip sako Vytautas Nedzinskas, buv. ilgametis Žuvinto rezervato vadovas, net pačiam akyliausiam vasarą sudėtinga pamatyti šiuos paukštelius. Tuomet sniegenas gali surasti tik tas, kas gerai pažįsta juodagalvės sniegenos giesmelę.

PANAUDOTA LITERATŪRA IR ELEKTRONINIAI DUOMENYS

 

Atnaujinta 2016-01-22

1 komentaras

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.