Visą dieną lijo, tačiau sode buvo jaučiamas neeilinis sujudimas: kas kelias minutes į lizdą lekiojo pilkosios musinukės patinėlis, vejoje su jaunikliais šmirinėjo varnėnai, į sodą užsuko net genys, kuris savo aštriais nagais įsikibęs į elektros stulpą kažin ką baksnojo snapu. Negalėdama ramiai stebėti nuošalyje, palei nusvirusias obelaičių šakas nukėblinau į sodo pakraštį ir pasislėpusi už obels kamieno ėmiau fiksuoti šio įdomaus sujudimo dalyvius.

2014 m. birželio 29 d. sode pastebėjau iki tol nematytą pilkšvą paukštelį. Perėjo netvarkingai namo pastogėje suręstame lizdelyje, prie pat lango. Jo būstas neatrodė stabilus, be jokių pritvirtinimų buvo sukrautas tiesiai ant betoninio stulpelio, tarsi koks krepšelis padėtas ant stalo. Bet kuris katinas, pasilypėjęs ant palangės, galėjo vos metrą šoktelėjęs lengvai sunaikinti lizdelį ir jo gyventojus. Mačiau, kad su šiuo lizdeliu gali kilti bėdų, bet bijodama pakenkti į natūralų gamtos ritmą nesikišau.

Buvo pati birželio pradžia. Saulė lepino savo gaivia šiluma. Išėjus laukan, prisėdau ant laiptų ir mėgavausi jos glostančiais spinduliais.

Netikėtai ryto idilę perskrodė triukšminga giesmė. Kažin koks paukštelis kieme užtraukė nesudėtingą, ilgai tęsiamą „peeup“ „peeeup“, „peeup“.. Jaučiau, kad garsas slinda iš po eglių, kurių eilutėje stypso penkios ar šešios.