Atostogų dovana

Kukutis, įnikęs į savo pusryčius Kukutis, įnikęs į savo pusryčius

Stebėjimo aprašymas

  • Rūšis (liet.k.): Kukutis
  • Rūšis (lot. k.): Upupa epops
  • Data: 2014-08-10
  • Vieta: Klaipėdos raj.
  • Įranga: Nikon COOLPIX S9100

Jau kurį laiką norėjosi ištrūkti iš besisukančio miesto rato ir atsikvėpti, tad šiemet atostogas nusprendžiau praleisti kaime, kur jau po kelių dienų pamiršti, kokia savaitės diena, o dar po kelių - jau nebeskaičiuoji ir valandų... Be to, jau seniai galvoje rezgiau mintį nuvykti  į ramią vietelę stebėti paukščių. Matyt, į būsimas atostogas įsijaučiau per anksti ir išvykdama pamiršau telefoną. Šiek tiek susinervinau, pasirodo, ne taip lengva visiškai „atsijungti”. Tačiau priešaky laukė smagi kelionė rytiniu traukiniu, kurioje viskas greit pasimiršo. Keturios su puse valandos iki Klaipėdos, žvalgantis į bundančius miestus ir kaimelius, fotografuojant, mėgaujantis kava, skaitant trečiąją Silvą, praėjo labai greitai. Priešpiet atsidūriau galutinėje stotelėje ir netrukus buvau pakeliui į namus, kur manęs laukė malonus netikėtumas.



2014 m. rugpjūčio 10 d.

PIRMASIS SUSIDŪRIMAS

Tėvų namai stovi pačiame gyvenvietės pakraštyje. Iškart už sodybos vartų vingiuoja užžėlęs kanalas, toliau driekiasi pievos, laukai, daržai, senos ganyklos, kurios maždaug už ~800 metrų atsiremia į mišką - puiki vieta paukščiams stebėti. Įdomių netikėtumų pažeria ir tėvų sodas, kur gali sutikti įvairiausių paukščių: pradedant gegutėmis, keršuliais, baigiant geniais ar net gervėmis.

Buvo saulėta rugpjūčio popietė, tad nutariau pasivaikščioti. Kadangi tokiu metu paukščiai paprastai nebūna itin aktyvūs, fotoaparato nė neėmiau. Pagalvojau, kad pakaks žiūronų, tiesiog  paganysiu akis po rudenėjančius laukus.

Patraukiau miško link, tarsi šeimininkė žvalgydamasi į savo būsimas paukščių stebėjimo valdas. Išties rudens artumas gamtoje buvo jaučiamas: pievos pagelto, jose nebeliko gėlių, daug kur styrojo tušti ražienų laukai. Už kanalo sudomino naujai išartas laukas, kuriame ilgą laiką rudavo peraugusios senos piktžolės. Turbūt čia dabar gausu įvairiausio maisto, kuris turėtų vilioti paukštelius.

Ir štai pusiaukelėje teko turbūt šimtąjį kartą pasigailėti, kad nepasiėmiau fotoaparato. Staiga išvydau virš minėto lauko plasnojant labai įdomios išvaizdos paukštį. Jis buvo maždaug varnos dydžio (na bent tada man taip atrodė), švelnios rusvos spalvos ir ypač išraiškingais juodai-baltais sparnais. Keistas pasirodė jo skrydis. Mosavo nevienoda amplitude, tarsi plaštakė. Kol pasiruošiau žiūronus, paukštis pradingo iš mano akiračio, tačiau spėjau pastebėti, kad nuskrido gyvenvietės kryptimi.

Grįždama svarsčiau, kas tai galėjo būti. Sparnai lyg ir primintų genį, bet likusi kūno dalis visai nepanaši. Daugiau panašių paukščių nežinau. Vienu metu nedrąsiai blykstelėjo mintis apie kukutį, bet tuoj atmečiau, galvodama, iš kur gi čia bus toks paukštis. Juk kukutis labai retas ir, matyt, privengia žmonių.

2014 m. rugpjūčio 11 d.

TAI TIKRAI JIS!

Pabudau 06.30, pažadinta kurtinamo gervių klykavimo. Skubiai išbėgau į lauką, tikėdamasi išvysti visą jų pulką. Tačiau didžiam mano nusivylimui, nepamačiau nė vienos.

Už migla apsigobusių miškų jau brėško šviesus rausvas rytas, ant gležnų medelių būriavosi kregždės. Nutariau trumpai pavaikštinėti palei kanalą. Perėjusi tiltelį atsidūriau prie jau minėto išarto lauko. Iš tiesų, čia knibždėte knibždėjo įvairiausių sparnuočių: kielių, raudonuodegių, o su jais kartu pusryčiais mėgavosi ir plėšriųjų paukščių pora, iš kurių vienas netrukus jau nešėsi pelę snape.

Netikėtai virš arimų vėl šmėstelėjo tas keistas paukštis. Stvėriau žiūronus, bet kol nusitaikiau, jis jau leidosi ant nedidelio kauburėlio gyvenvietės prieigose, greta geltonuojančio ražienų lauko. Įmantraus juodai balto rašto sparnai, šiltos rusvos spalvos kūnelis, įspūdinga indėniška skiauterė, ilgas žemyn lenktas snapas. Taip taip taip! Tai neabejotinai kukutis! Iš džiaugsmo nežinojau nė kur dėtis. Geresnės atostogų dovanos ir nesugalvosi!

Keletą minučių iš maždaug 500 - 600 metrų atstumo įsistebeilijusi spoksojau, kaip jis vaikštinėja, maitinasi. Pamačiau, kad kukutis visai nedidukas. Matyt, išskleistais kontrastingo margumo sparnais ir pakelta plačia skiautere jis atrodo kur kas stambesnis ir didesnis, nei iš tiesų yra. Pasirodo kukučio ūgis tik - 25-30 cm, svoris - 60-70 g.  Ūgiu jis net pusantro karto (1,7) mažesnis už varną (varnos ūgis - 44-51 cm), o svoriu tik dukart sunkesnis už naminį žvirblį (naminio žvirblio svoris - 32-33 g). Be to, atkreipiau dėmesį, kad nors ir turėdamas labai trumpas kojytes, kukutis yra labai vikrus. Stebėjausi, kaip jis energingai tipeno kauburėlio šlaitu, kaskart vis kažką nutverdamas, kol pasuko į ražienas ir galiausiai visai jose pranyko.

Po kelių valandų (apie 10 val.) vėl tykojau prie išarto lauko. Kadangi dangus pranašavo lietų, numaniau, kad kukutis iki tol stengsis sočiai pasimaitinti. Išties visai netrukus žiūronai virš karklyno „pačiupo” jau pažįstamą „plaštakę”. Įsismarkavusio vėjo pagautas kukutis pleveno virš karklų. Paskui nusileido ant kelio ir aš nusekiau įkandin. Tyliai sliūkinau palei krūmynus, stengdamasi jo nenubaidyti. Kukutis tuo tarpu buvo visiškai pasinėręs į savo reikalus, sparčiai bėginėjo keliu ir sotinosi įvairiausiais vabalais. Tačiau vos tik išsitraukiau fotoaparatą, su perkūno trenksmais prapliupo jau kurį laiką grasinęs juodas debesis. Lijo taip stipriai, kad net negalėjau atplėšti blakstienų nuo akių. Nerimavau dėl fotoaparato ir žiūronų, nes išeidama nepasiėmiau jokio dėklo. Uždengusi juos marškinėliais skubiai parskuodžiau namo.

Deja, paskutinis stebėjimas nepraėjo be pasekmių. Mano muilinukėje pradėjo rinktis rasos lašeliai ties ekrano kraštais. Pykau ant savęs už žioplumą ir bijojau net pagalvoti, kad taip nevykusiai užbaigsiu kukučio fotomedžioklę..! Išėmusi kortelę bei bateriją, „padžioviau” fotoaparatą pavėsinėje. Popiet atėjau patikrinti. Situacija atrodė ne ką geresnė nei ryte. Teko imtis rimtesnių priemonių. Paėmiau plaukų džiovintuvą ir šaltu vėjeliu kas valandą po keletą minučių jį džiovinau. Vakarop jau galėjau ramiau atsikvėpti - ekranas neberasojo, tačiau džiaugtis be ryto neskubėjau. Fotoaparato nejungiau, atsargumo dėlei palikau jį per naktį šiltame vonios kambaryje. 



2014 m. rugpjūčio 12 d.

PIRMIEJI BANDYMAI

Ryte fotoaparatas buvo sveikutėlis ir 7.30 val. vėl išėjau kukučio fotomedžioklėn. Tikėjausi jį sutikti ten pat, kur ir vakar ar užvakar - netoli išarto lauko. Tačiau nei virš arimų, nei aplinkui jo nesimatė. Tik po to supratau, kad toks giliai išartas laukas su aukštais velėnų kupstais visiškai prasilenkia su kukučio galimybėmis, mat jo kojytės yra labai trumpos ir vaikštinėti čia jam būtų labai nepatogu. Nieko per daug nesitikėdama nužingsniavau miško link, juk praėjusį kartą jis atskrido iš ten.

Netrukus stovėjau priešais mišką, kuris iš po nakties skendėjo melsvose ūkanose, o visai greta, pageltusioje pievoje, iš apžėlusio tvenkinio veržėsi tiršti garų kamuoliai. Užsivėpsojusi į šiame kone mistiškame fone rupšnojantį arklį,  nė nepastebėjau, kaip iš meldynų išniro gervė. Stovėjo vos už kelių metrų nuo manęs. Pasispyrusi porą žingsnių į priekį tik mostelėjo sparnais ir nuskrido.

Paėjusi dar keliolika metrų atsidūriau išarto lauko gale, kur įsitaisiusi vagoje, laukiau pasirodant kukučio. Čia vėl puotavo būriai įvairiausių paukštelių, virš miško sklandė alkani plėšrieji, o greta, aukštuose smilgynuose, nekantraudama sugrįžti žvalgėsi mano pabaidyta gervė. Kukutis vis nesirodė, todėl ilgai laibakaklės neerzinau ir pasišalinau.

Bekėblindama atgal prisiminiau, kad liko nepatikrinta dar viena vietelė - ražienų laukas, kur vakar atpažinau kukutį. Šis laukas buvo visai netoli, už kokio puskilometrio.

Iš tiesų, nuojauta neapgavo. Keliuko tarpuvėžėje, šalia kreivos laukinės obelaitės, staiga pamačiau šmėžuojant indėnišką kukučio skiauterę. Paniręs į žoles jis atrodė kone miniatiūrinis. Supratau, kad nufotografuoti jį bus rimtas iššūkis. Lėtai pritūpusi kurį laiką sėlinau artyn, tačiau neiškentusi kilstelėjau galvą ir kukutis nuskrido šalin (dovanokite žaliai stebėtojai, daugiau taip nebedarau).

Mačiau, kad paukštis nuplasnojo ta kryptimi, iš kurios atėjau. Nekantraudama nusekiau iš paskos, bet mano nelaimei, pusiaukelėje pasirodė burzgiantis traktorius. „Štai ir galas kukučio stebėjimams šiandien”, - pamąsčiau ir nusivylusi buvau bekiūtinanti į namus, tačiau netikėtai prieš akis sumirguliavo ryškūs juodmargiai sparnai. Kukutis! Gražiai sklęsdamas jis švelniai nusileido ant žemės į užžėlusią keliuko juostą. Netrukus šalia šmėstelėjo dar vienas paukštis. Porelė! Šįkart iki jų sėlinau atsargiau, bet netrukus kažin kokiu būdu kukučių pora mane pajuto ir vėl pasišalino.

Šiandienos nesėkmės parodė, kad kukutis labai baikštus, todėl reikia surasti kitą būdą, kaip prie jo nepastebėtai prieiti. Sulaukusi vėlyvos popietės, apie ~16 val., patraukiau į laukus, tik šįkart kruopščiau viską apgalvojusi. Kadangi popiet mačiau jį sukiojantis karklyne (kaip vėliau supratau - mėgstamiausioje jo maitinimosi vietoje), numaniau, kad ir vėl jį čia rasiu. Neklydau.

Pasiekusi posūkį užmečiau akį, ar jis savo vietoje. Taip, buvo kur ir visada. Nusiavusi šlepetes patyliukais nužingsniavau ganykla palei karklus, iš kitos pusės, kur kukučiui buvo mažiau galimybių mane pastebėti. Švietė blausi saulė - puikus laikas fotografavimui.

Nejučia atsidūriau visai prie pat kukučio. Įsitaisiau apžėlusioje pakelėje, tačiau pro siūbuojančias smilgas galėjau regėti tik blankų jo siluetą.

Begulėdama žolėje nė nepajutau, kaip iš už nugaros prie elektrinio piemens atslinko kelios karvės. Net nepagalvojau, kad ši ganykla vis dar naudojama. Juk prieš tai čia nebuvo nė vienos karvės.. Kukučiui pranykus iš akiračio nesėkmingai bandžiau susirast kitą vietelę stebėjimui. Tuo tarpu karvės anapus tvoros visą laiką įkyriai slankiojo iš paskos. Matyt, kažko iš manęs tikėjosi. Kelis kartus mėginau rankų mostais jas nuginti, bet veltui. Labai bijojau, kad šios neišbaidytų kukučio. 

Blogiausia tai, kad po kurio laiko prisiminiau, jog kažkur šalia tų įkyruolių palikau savo žiūronus. O šios juk galėjo bet kada juos sutrypti. Taigi ilgai nesvarstydama atsidūriau už tvoros. Stvėriau žiūronus ir jau ketinau grįžti atgal į krūmynus, bet laiku susivokiau, jog kukutis gali būti kur nors šalia. Darsyk dirstelėjau pro žiūronus, kad nesusidurčiau. Atrodo ramu. Jau rengiausi atgal, bet sukdamasi neapdairiai pečiu užkliudžiau elektrinį piemenį. Šis supurtydamas taip mane išgąsdino, kad net surikau. Laimei, spėjau laiku save užčiaupti.

Išsikamavusi, bet su išgelbėtais žiūronais tūpstomis vėl atslinkau iki karklų. Iš lėto atsistojau ir apsidairiau. Kukutis jau buvo nustraksėjęs toliau. Šmirinėdamas tarp žolių, jis kai kada taip įnikdavo, kad trumpam prarasdavo budrumą. O aš tuo pasinaudojusi iš kitos karklų pusės artėjau link jo. Buvau gal už kokių 7 metrų. Praskleidusi karklo šakas pagaliau padariau keletą pirmųjų kukučio nuotraukų. Kadangi paukštis vikriai judėjo pirmyn, retai užsibūdamas vienoje vietoje, negalėjau ramiai fotografuoti iš vieno taško, turėjau nuolat slapta sekti jam iš paskos.

Pasirodo, mane taip pat kai kas sekė. Tos pačios karvės, kurios, matyt, tokią karštą dieną buvo labai ištroškusios. Sulaikiusi linguojančias karklo šakas vėl nusitaikiau į kukutį, kuris tuo metu buvo visu kūnu išėjęs į atvirą kelią. Proga ideali, liko tik spustelt mygtuką, tačiau priekyje pasirodė motoroleris, kuriuo turbūt važiavo karvių savininkė... Kiek tik  įmanoma delsęs, nes, matyt, buvo kažin ką gardaus aptikęs, kukutis nuskrido vos ne tiesiai iš po ratų. Gaila buvo praleistos progos, tačiau savo rankose jau laikiau pirmuosius įrodymus apie kukutį.



2014 m. rugpjūčio 13 d.

ANTROJI FOTOSESIJA

Dar prieš septynias patraukiau ieškoti kukučio. Kadangi palei karklus nieko nesimatė, nupėdinau prie ražienų laukų su laukine obelaite, tačiau čia irgi nieko neradau. Nutariau grįžti prie karklyno - juk kažkur jis turi pusryčiauti, kasryt šiose vietose šmirinėja. Grįžusi dar kartelį įdėmiai nužvelgiau krūmynus. Pro miškų tankumyną jau sunkėsi akinanti šviesa, todėl sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti priešakyje. Bet, regis, kažkas vis dėlto sujudėjo tolumoj. Nusprendžiau patikrinti. Kaip ir anąkart nužingsniavau ganykla palei karklus, braukdama šlapią ryto rasą. Pasiekusi paskutinį krūmą, įsmukau į jį ir patyliukais priartėjau prie kelio. Kiek tolėliau vaikštinėjo kukutis. Savo ilgu lenktu snapu besdamas į žemę vis traukė visokius stambius skanėstus. Tada netikėtai apsisuko ir ėmė judėti manęs link. Net sustingau. Kukutis stovėjo gal už kokių 2-3 metrų! Kurį laiką grožėjausi jo sparnais, apžiūrinėjau jų raštą. Tik po kelių minučių susizgribau, kad tokios galimybės iš taip arti nufotografuoti kukutį gal daugiau niekada neturėsiu, todėl atsargiai praskleidusi karklus ėmiau jį fotografuoti. Fotografuoti nebuvo lengva, nes karklų šakos visą laiką siūbavo ir trukdė sufokusuoti paukštį, tačiau šiaip taip pavyko padaryti keletą kadrų.



APIBENDRINANT

Su kukučiu „bendravau” ir toliau, bet jau nebefotografavau, tik stebėjau. Kasdien jį matydavau jo pamėgtose vietose: prie karklyno arba ražienų lauko su laukine obelimi. Vieną vakarą vėl mačiau porelę, tai pakylančią, tai besileidžiančią į nupjautą lauką, o keliskart kukutis nuskrido man vos ne iš po kojų vaikštinėjant laukais.

Kadangi vasara jau po truputį užleidžia vietą rudeniui, ko gero, tai bus mano paskutiniai kukučio stebėjimai šiemet, nes šie paukščiai lizdus palieka jau rugsėjį. Vis dėlto tikiuosi, kad kukutį vėl čia išvysiu ir kitąmet, nes teko skaityti, kad pavasarį jie parskrenda į senąsias perėjimo vietas.

PATARIMAI

Per tą savaitę stebėjimo šį tą sužinojau ir išmokau. Štai keletas patarimų būsimiems kukučio stebėtojams:

  • Kukutis lengvai pastebimas ir atpažįstamas, ypač išraiškingos jo sparnų ir uodegos juodai-baltas raštas. Jo neįmanoma su kuo nors sumaišyti. Skrydis lengvas, primena plaštakės. 
  • Tai baikštus paukštis. Nors ir iš toli jus išvydęs, tuoj nuskris, todėl visada reikia prie jo prieiti visai nesirodant. Be to, jis dažniausiai pajaučia, kada yra stebimas ar prie jo artinamasi. Šiaip žmogaus kaimynystės nesišalina, nes kur man jį teko stebėti, jis vaikštinėjo už kokių 40 metrų nuo žmonių namų.
  • Dažnai kukutis praranda budrumą maitindamasis. Tai gera proga fotografavimui. Tačiau jeigu ką išgirsta, kilsteli galvą, nebelesa, tarsi sustingsta ir klausosi. Tokiu atveju, jokiu būdu nejudėkite ir jūs.
  • Kukutis turi savo mėgstamas maitinimosi vietas, į kurias nuolat sugrįžta. Labai dažnai renkasi, kaip man teko pastebėti, laukų takelius su neaukšta žole užžėlusiom tarpuvėžėm, kur gali laisvai judėti (jo kojytės trumpos, tarp ilgų žolių jam nepatogu) ir maitintis.
  • Paprastai paukščių aktyvumas po pietų žymiai sumenksta, juos sunkiau pamatyti. Tačiau kukutį galima sutikti beveik visą dieną. Stebėjau jį ir rytą (tarp 6.30 ir 11.00 val.), ir popiet bei vakare (tarp 15.00 ir 19.00 val.).
  • Stebėkite kukutį nesirodydami, prieš kiekvieną posūkį atsargiai pažvelgdami pro žiūronus, kad nesusidurtumėte akis į akį. Jis labai greitas, labai vikriai vaikštinėja, tad gali išnirti, iš kur visai nesitikėsite. Be to, kukutis yra nedidelis paukštis, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, tad dažnai tarpuvėžėje jis tarsi pranysta, bet neskubėkite nuleisti rankų. Luktelėkite ir jis vėl pasirodys.

PANAUDOTA LITERATŪRA

  • Jusys, Vytautas; Karalius. Raudonikis. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. Kaunas: Lututė, 2012.
  • Kazitėnas, Alfonsas. Klega miškai paukščių balsais. Kaunas: Lututė, 2010, p. 120-123.
  • Logminas, Vytautas, et al. Lietuvos fauna. Paukščiai. T.2. Vilnius: Mokslas, 1991.
Atnaujinta 2016-01-26
  • Įvertinkite šį įrašą
    (1 balsas)
Daugiau šioje kategorijoje: Vienišė »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.