Kaip žalios varnos ieškojome

Stebėjimo aprašymas

  • Rūšis (liet.k.): Žalvarnis
  • Rūšis (lot. k.): Coracias garrulus
  • Data: 2015-08-01
  • Vieta: Viečiūnų apylinkės
  • Įranga: OLYMPUS E-510, ekrano nuotraukos

Š.m. liepos 31 – rugpjūčio 2 d. paukščių mylėtojus vėl sukvietė jau tradiciniu tapusi „Žalia varna“, kasmet organizuojama prie Ašarėlio ežero Druskininkų apylinkėse. Tai Lietuvos ornitoloų draugijos (LOD) renginys, kurio pagrindinis tikslas – atkreipti dėmesį į globaliai nykstančius žalvarnius, aptarti jų apsaugos problemas, praktiniais darbais prisidėti prie šių paukščių išsaugojimo.

Dar prieš kelis dešimtmečius žalvarnis buvo gana plačiai paplitęs paukštis Lietuvoje, o perinti populiacija vertinta nemažiau kaip 1000 porų. Šiuo metu mūsų šalyje gyvena vos 30 žalvarnių.  Perinčios poros aptinkamos pietinėje ir rytinėje šalies dalyje, tad Druskininkų apylinkės renginio vietai pasirinktos neatsitiktinai - čia išlikusi gausiausia perinčių žalvarnių populiacija.

„Žalia varna“ senokai buvo mano planuose, todėl nekantriai laukiau pranešimo LOD tinklapyje apie numatomą jo datą. Pranešime buvo skelbta „jeigu oras nebus palankus – data gali būti keičiama“, tačiau rugpjūčio 1 – oji išaušo saulėta ir pakankamai šilta, tad mikliai susikrovę mantą, išskubėjome Druskininkų link.

Už Grūto, sekdami „Žalios varnos“ nuorodas,  iš pagrindinio kelio pasukome į mišką ir maždaug 4 kilometrus vingiavome smėlėtu takeliu. Iš kolegės jau anksčiau buvau girdėjusi apie gražius šio krašto miškus – švarius elgynus su samanų, kerpių paklote, kur smagu ne tik grybus ar uogas rinkti, bet ir pasivaikščioti.

Privažiavę Ašarėlį nustebome pamatę tiek daug mašinų. Anot LOD, „Žalia varna” šiemet sulaukė 50 – ties dalyvių. Paukščių stebėtojai rinkosi ne tik pavieniui, bet ir su savo šeimomis, draugais.

10 val. dalyvius pasveikino ir renginio programą pristatė LOD tarybos pirmininkas Laimonas Šniaukšta. Po to kartu su LOD direktoriumi Liutauru Raudonikiu informavo apie potencialias žalvarnių stebėjimo vietas, kurias netrukus visi ir pasiskirstė. Mūsų grupelė nutarė vykti į Viečiūnų apylinkes. Anot L. Raudonikio, šios vietos turėtų patikti tiems, kas mėgsta pasivaikščioti, o man kaip tik to ir norėjosi.



Neilgai trukus mūsų devynių žmonių komanda – keli „Žalios varnos“ senbuviai su vaikais ir keletas naujokų - patraukėm žalvarnių žvalgybon. Sekdami paskui vieną iš LOD darbuotojų, atvykome prie miško kirtavietės, įsikūrusios šalia kelio. Kaip tik tokias vietas perėjimui dažniausiai pasirenka šie paukščiai – siaurus neiškirstų medynų plotelius, sausus, šviesius, išretėjusius senus pušynus kirtaviečių pakraščiuose.

Susirinkę savo stebėjimo mantą  pasukome smėlėtu taku palei kirtavietę. Nors oras kiek apniuko ir pūstelėjo vėsesnis vėjas, tačiau stebėjimui tai nemaišė. Šiek tiek paėję sustojom pasižvalgyti. Ties kirtavietės viduriu išstypusioj pušy pastebėjom kalenantį genį. Po to pro šalį praskrido keršulis ir dar keletas sparnuočių, kurių nesuspėjom atpažinti.

Dar kurį laiką palūkuriavę pajudėjom tolyn. Kilusi iš visai kito Lietuvos galo, netrukau pajausti visai kitokią vietos specifiką. Priešingoje  pusėje palei taką driekėsi spygliuočių jaunuolynas, o po juo – ištisi man dar neregėtų sidabrinių kerpių (šiurių) kilimai, kuriuos, kaip teko skaityti, vietiniai vadina „baltosiomis samanomis“. Uoslę aitrino ir žydinčių čiobrelių kvapai, kuriuos  greit pajuto ir kiti grupės nariai, tik ne iš karto suprasdami, kad tai šios vaistažolės.

Pakilus į nedidelę įkalnę, atsivėrė dar viena kirtavietė. Plati, su kur ne kur kyšančiomis pavienėmis pušimis, ši vieta atrodė ideali paukščių stebėjimui. Beregint vienas kandidatas išniro prieš mūsų akis. Simonas, vienas iš komandos narių,  pažino žalvarnį vien iš skrydžio. Prisikišusi žiūronus tuojau tuo įsitikinau ir pati, nes šio paukščio neįmanoma su kuo nors sumaišyti. Sodrios žalsvai mėlynos spalvos, liaudyje dar kartais vadinamos „elektrine“, paukštis neturi jokių kitų analogų mūsų krašte. Pagal šią spalvą pirmiausia jį ir pažinau.

Iš pradžių žalvarnis bandė nutūpti ant vienos pušies, paskui ant antros, trečios, bet mus pastebėjęs, nėrė tankmėn.

Momentinio džiugesio pagauti vieningai sutarėm neiti tolyn, o pasilikti čia ir palaukti. Juk stebint paukščius, neretai laukimas duoda daugiau naudos nei intensyvus ieškojimas. Ir iš tiesų, šiek tiek luktelėję, kirtavietės tolumoj pastebėjom į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytą retą sakalų rūšies atstovą – sketsakalį. Lietuvoje priskaičiuojma 400 – 700 perinčių sketsakalių porų. Gaila, buvo labai toli, bet šiokią tokią jo nuotrauką pavyko padaryti. Dargi betykant žalvarnių, pirmąkart pamačiau kuoduotąją zylę, kuri pasirodė šalia esančiame pušyne.



Ėjo laikas, o žalvarniai nesirodė. Kantrybė ėmė blėsti, o ką jau kalbėti apie mažuosius stebėtojus. Nutarėm traukti prie netoliese esančio karjero. Deja, nei karjero, nei žalvarnių aplinkinėse vietose daugiau neberadom.  



Na kągi, regis, žvalgybos baigėsi ir drauge kiūtinom atgal. Galvoj jau dėliojosi šios dienos lūkesčių reziumė: „tikėtasi daugiau, bet stebėjimas pavyko, juk žalvarnį pamačiau“.

Pro  pilkus debesis netikėtai prasiskverbė saulė ir diena vėl prašviesėjo. Ramiai sau šnekučiuodamiesi ėjome link mašinų. Tik staiga pasigirdo Kęstučio balsas: „ar ten kartais ne žalvarnis ?“ Girdėjo ne visi, nes kai kurie jau buvo gana toli nuėję. Šūktelėjau darsyk ir netrukus visi apspitom Kęstučio monoklį. Iš tiesų, į mus patogiai pušies lajoj įsitaisęs žvelgė žalvarnis. Pakaitomis stebėjome ir žavėjomės šiuo retu gražuoliu, besimėgaujančiu saulės atokaita. Kiti irgi suskubo savo objektyvais, žiūronais ir visa kuo tik galima „taikytis“ į šį paukštį.



Po kelių minučių žalvarnis pakilo ir nusileido ant kitos pušies. Tupėjo pačioje viršūnėje, gana toli nuo mūsų. Pasiūliau nueiti prie paukščio ir nufotografuoti iš kiek galima arčiau. Šia mintim susigundė tik Kęstutis su sūnumi.

Prasibrovus per gana tankų pušų jaunuolyną, pasisekė šiek tiek priartėti prie žalvarnio. Gaila tik, kad stovėjom labai fotografavimui nepalankioje vietoje, prieš pat saulę. Laukėme kol žalvarnio fone atsidurs koks šviesesnis debesėlis, kad bent kiek išryškėtų jo spalvos. Sulaukėme, tik, deja, mūsų nuotraukų jis neišgelbėjo...

PANAUDOTA LITERATŪRA

  • Jusys, Vytautas; Karalius. Raudonikis. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. Kaunas: Lututė, 2012, p. 168.
Atnaujinta 2015-11-05
  • Įvertinkite šį įrašą
    (0 balsai)
  • Paskelbtas Su LOD
  • Skaityti 796 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.