Lietuvos raudonoji knyga - tai ne tik retų ir nykstančių rūšių sąrašai, aprašymai, bet ir teisinis dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama šių rūšių apsauga, sudaromi gamtotvarkos planai joms išsaugoti. Šią knygą sudaro žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus.

Į Raudonąją Knygą įrašomos rūšys, kurioms gresia išnykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus arealui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms. Įrašyti, išbraukti arba daryti kokius pakeitimus gali siūlyti mokslinės ir kitos valstybinės bei visuomeninės įstaigos ir organizacijos, atskiri mokslininkai. Pasiūlymus svarsto ir sprendimus priima prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento sudaryta Lietuvos Raudonosios Knygos komisija.

Šį kapitalinį, beveik 800 puslapių iliustruotą Aplinkos ministerijos leidinį parengė 57 mokslininkai ir gamtininkai. Į šią knygą įrašytos 766 rūšys. Tarp jų - 23 žinduolių, 80 paukščių, 123 vabzdžių, 220 žiedinių augalų, 93 samanų, 112 grybų, 63 kerpių ir kt.

Didieji apuokai – seniausi Lietuvos girių gyventojai. Ši rūšis, kaip labai reta ir nykstanti, buvo įrašyta jau į pirmos Lietuvos raudonosios knygos, sudarytos 1976 m., sąrašus. Jos būklė nepasikeitė iki pat XX a. pabaigos. Tuo metu šalyje perėjo ne daugiau kaip dešimt šių paukščių porų. Daugiau tokių retų rūšių Lietuvoje beveik nėra.

Ne tik gamtos mėgėjus, bet ir platesnę visuomenę turėtų sudominti tekstai apie didžiųjų apuokų biologiją, ekologiją, įpročius, retumą, jų išsaugojimo mūsų šalyje programą ir laisvėn iškleliavusius paukščius. Didžiųjų apuokų veisimui tinkamas poras gamtininkai mėgėjai ir veisėjai pradėjo sudarinėti 2007 metais. Daugelis paukščių atkeliavo iš zoologijos sodų, kitų veislynų. Dar prieš pradedant įgyvendinti programą, daugelis Europos zoologijos sodų mūsų šaliai geranoriškai perdavė suaugusius, neretai ir jau besidauginančius nelaisvėje apuokus. 2010 m. buvo parengta išsami jų laikymo nelaisvėje, veisimo, pritaikymo gyventi laisvėje ir išleidimo į laisvę programa. Jos rengėjai apibendrino daugelio Europos mokslininkų ir gamtosaugininkų patirtį, nustatė galimas šio darbo klaidas.

Per tris programos įgyvendinimo sezonus numatoma išleisti į gamtą ne mažiau kaip 40 didžiųjų apuokų. Jiems veisti pasirinktos penkios vietos: Lietuvos zoologijos sodas Kaune, Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčius“, gamtininkų centras „Mini zoo“ Klaipėdos rajone, taip pat P. Adeikio (Šiaulių rajone) ir V. Baranausko (Klaipėdos rajone) veislynai. Juose nuolat laikoma nuo aštuonių iki dešimties porų. Pernai, per pirmąjį programos įgyvendinimo sezoną, buvo parengta ir į gamtą išleista 15 paukščių, šiemet, per antrąjį sezoną, išveista 14 jauniklių. Projektui pasibaigus, ši veikla ir toliau bus vykdoma.

Gamta visuomet pilna netikėtumų ir savo ištikimiausius gerbėjus apdovanoja netikėtais atradimais ir įdomiais susitikimais. Daugelį knygelėje paminėtų ir nepaminėtų rūšių galima pastebėti keliaujant pažintiniais Dzūkijos nacionalinio parko maršrutais, Kapiniškių, Marcinkonių, Merkinės apylinkėmis, Liškiavos retųjų augalų rūšių ekspozicijoje ar plaukiant Parko upėmis.

Pirmąjį spalio savaitgalį – 2-4 dienomis 39 – iose Europos ir kai kuriose Azijos šalyse, o kartu ir Lietuvoje, vyko Paukščių palydos – atsisveikinimo su migruojančiais sparnuočiais šventė.

Anot LOD, Lietuvoje buvo surengti 36 renginiai, kuriuose dalyvavo apie tūkstantis žmonių. Mūsų šalyje stebėta daugiau nei 600 000 paukščių, priklausančių net 136 – ioms paukščių rūšims. Gausiausiai skrido paprastieji kikiliai, mėlynosios zylės, paprastieji varnėnai. Iš viso įvairiose šalyse užfiksuota daugiau nei 4 milijonai paukščių, 1046 - iuose paukščių palydų renginiuose dalyvavo daugiau nei 25 000 žmonių.

Jau kurį laiką norėjosi ištrūkti iš besisukančio miesto rato ir atsikvėpti, tad šiemet atostogas nusprendžiau praleisti kaime, kur jau po kelių dienų pamiršti, kokia savaitės diena, o dar po kelių - jau nebeskaičiuoji ir valandų... Be to, jau seniai galvoje rezgiau mintį nuvykti  į ramią vietelę stebėti paukščių. Matyt, į būsimas atostogas įsijaučiau per anksti ir išvykdama pamiršau telefoną. Šiek tiek susinervinau, pasirodo, ne taip lengva visiškai „atsijungti”. Tačiau priešaky laukė smagi kelionė rytiniu traukiniu, kurioje viskas greit pasimiršo. Keturios su puse valandos iki Klaipėdos, žvalgantis į bundančius miestus ir kaimelius, fotografuojant, mėgaujantis kava, skaitant trečiąją Silvą, praėjo labai greitai. Priešpiet atsidūriau galutinėje stotelėje ir netrukus buvau pakeliui į namus, kur manęs laukė malonus netikėtumas.