Po eilės žvarbokų dienų pagaliau išaušo šiltas ir saulėtas penktadienis. Sode dar buvo likę nebaigtų rudens darbų, taigi įdienojus ėmiausi veiklos. Pirmiausia pradėjau nuo lazdyno, po kuriuo buvo gausiai pribyrėję riešutų.
Rugsėjis. Įgauna pagreitį jau rugpjūtį prasidėjusi rudeninė paukščių migracija. Mėgstu šį laikotarpį. Tėvų sodas tuomet tarsi iš naujo atgyja, galima sulaukti netikėčiausių svečių, prisižiūrėti įvairiausių įdomybių.
Štai šiandien sekiodama skrajojančių pečialindų pulkelius užsukau į sodą. Jo pakraštyje kaipmat dėmesį patraukė elektros stulpo kraštu judantis didysis margasis genys. „Visai vargšeliui galvelė susisuko“, - pamaniau. „Negi stulpą kalti sugalvojo?“
Apie septintą ryto pabudino keistas sodrus garsas - „hmmmm.. hru hru.. hmmmm.. hru hru..“ Iš jo intensyvumo buvo galima nujausti, kad tai ne šiaip kokia įprasta paukščio giesmė, o su aiškiu siekiu – prisišaukti širdies damą.
Pasižvalgiusi pro langą, nei eglėse, nei šalia augančioje vyšnioje nieko nepastebėjau. Tada nulėkiau prie svetainės lango, iš kur atsiveria visas sodas. Čia ir paaiškėjo, kas šitas donžuanas – jau man gerai pažįstamas keršulis - vėl sugrįžo. Užtikau jį vaikštinėjant po obelimis. Matyt, po varginančio tuoktuvinio burkavimo nusileido pasimaitinti.
Žiema - tikras šarkų dominavimo metas. Kieme, sode, laukuose – visur šarkos. Jau nuo pat ankstyvo ryto gali išgirsti jas čaksint liepų viršūnėse. Tupi po vieną ar poromis tekančios saulės nurausvintais pilvais ir šildosi.
Pirmą kartą šį mažylį pastebėjau rugpjūčio viduryje. Skaitydama sode knygą, išgirdau ploną švelnų tiksėjimą: „tsik“ „tsik“ „tsik“ „tsik“..., kuris sklido nuo gretimo kukmedžio. Priėjusi prie krūmo, jo apatinių šakų raizgalynėje pamačiau mažo paukščiuko siluetą. Mažylis strikinėjo šakelėmis, visai manęs nesibaimindamas, kai žvelgiau į jį iš viršaus.
Tądien, kai sode stebėjau net keturis nykštukus, baltame obels kamiene išdygo juodai rusvas paukštelis ilga uodega. Liputis! Miškinis liputis! Šį sparnuotį jau buvau mačiusi paukščių vadove, tik nesitikėjau jį išvysti ir tėvų sode. Juk tai taip pat miško paukštis (kaip ir nykštukai). Bet, ko gero, migracijų metu gali susidurti su bet kuo.
Po kelių nepavykusių stebėjimų, kuomet ryte žingsniuodama traškiais šalna apsitraukusiais lapais, išvaikiau visus savo nusižiūrėtus paukščius, nutariau stebėti juos pro langą, „žvelgiantį” tiesiai į sodą. Be to, staiga užklupęs šaltis ryte kąsdavo taip stipriai, kad pirštai tiesiog sustingdavo fotografuojant, o ir muilinukė užšaldavusi visai nebefokusavo.
Keršulį pirmąkart atsitiktinai pastebėjau pavasarį (2014 m. kovo 23 d.) tėvų sode, betupintį ant elektros laidų. Pamaniau, kad šiaip užklydo iš miško ir nusileido trumpam pailsėti. O iš tiesų, jau tuo metu, matyt, žvalgėsi po savo būsimo lizdo teritoriją. Šiems paukščiams, kaip vėliau sužinojau, patinka vietos, kur yra spygliuočių, o čia jų netrūksta: eglės, kėniai, tujos - kaip tik tai, ko reikia keršuliams.
Pirmą kartą šių spalvingų paukščių porelę pastebėjau namų sode (~10.00 val. ryto). Stovėjo ant elektros laidų ir linksmai sau traukė giesmelę „pilik tilik pilik tce tce tce tcer-r-r-r-r-...”. Iš pirmo žvilgsnio jie pasirodė gana baikštūs, nes vos tik prisiartinau, iškart nuskrido. Išsiaiškinti, kokie tai paukšteliai, nebuvo sudėtinga. Pervertusi paukščių vadovą pamačiau, kad tokia tamsiai raudona „kauke” ir ryškia geltona dėme sparnuose pasipuošęs vienintelis Lietuvos paukštis - dagilis. Be to, perskaičiau, kad tai gana dažnas mūsų šalyje žiemojantis paukštis (kasmet peri 50 000 - 100 000 porų), nors aš, tiesą sakant, pamačiau juos pirmą kartą.
Visą dieną lijo, tačiau sode buvo jaučiamas neeilinis sujudimas: kas kelias minutes į lizdą lekiojo pilkosios musinukės patinėlis, vejoje su jaunikliais šmirinėjo varnėnai, į sodą užsuko net genys, kuris savo aštriais nagais įsikibęs į elektros stulpą kažin ką baksnojo snapu. Negalėdama ramiai stebėti nuošalyje, palei nusvirusias obelaičių šakas nukėblinau į sodo pakraštį ir pasislėpusi už obels kamieno ėmiau fiksuoti šio įdomaus sujudimo dalyvius.