Nykštukai

Pirmą kartą šį mažylį pastebėjau rugpjūčio viduryje. Skaitydama sode knygą, išgirdau ploną švelnų tiksėjimą: „tsik“ „tsik“ „tsik“ „tsik“..., kuris sklido nuo gretimo kukmedžio. Priėjusi prie krūmo, jo apatinių šakų raizgalynėje pamačiau mažo paukščiuko siluetą. Mažylis strikinėjo šakelėmis, visai manęs nesibaimindamas, kai žvelgiau į jį iš viršaus.

Skaityti daugiau ...

Lipa liputis

Tądien, kai sode stebėjau net keturis nykštukus, baltame obels kamiene išdygo juodai rusvas paukštelis ilga uodega. Liputis! Miškinis liputis! Šį sparnuotį jau buvau mačiusi paukščių vadove, tik nesitikėjau jį išvysti ir tėvų sode. Juk tai taip pat miško paukštis (kaip ir nykštukai). Bet, ko gero, migracijų metu gali susidurti su bet kuo.

Skaityti daugiau ...

Nepasotinamas sodo svečias

Po kelių nepavykusių stebėjimų, kuomet ryte žingsniuodama traškiais šalna apsitraukusiais lapais, išvaikiau visus savo nusižiūrėtus paukščius, nutariau stebėti juos pro langą, „žvelgiantį” tiesiai į sodą. Be to, staiga užklupęs šaltis ryte kąsdavo taip stipriai, kad pirštai tiesiog sustingdavo fotografuojant, o ir muilinukė užšaldavusi visai nebefokusavo.

Skaityti daugiau ...

Į pasimatymą su miško paukščiais

Aušo žvarbus spalio rytas. Žolė, samanos, medžių kamienai, šakos sutvisko stingdančia sidabrine šalna. Planavau pasižvalgyti po sodą, tačiau  šiandien jame buvo liūdnoka. Tik didžiosios zylės kuisėsi tarp lapų bei karstėsi obelų šakomis.

Skaityti daugiau ...

Ilgauodegių draugijoje

Vieną šviesų, bet šaltoką spalio rytą išsiruošiau dviračiu pasivažinėti palei atokesnes kaimo ganyklas. Anądien ten buvau nusižiūrėjusi vieną gerą vietelę, kur tankiuose brūzgynuose prie kanalo užtikau gausius kikilių ir kitokių dar nematytų paukščių pulkelius.

Skaityti daugiau ...

Vakaras su gulbėmis

Buvo puikus rudens vakaras – šviesus, tykus, šiltas. Iki saulei nusileidžiant, sugalvojau numinti prie tvenkinio, kurio saloje gyveno gulbės.

Gulbių šeimynos nesimatė. Matyt, maitinosi už salos ar meldų užutėkiuose. Laukdama jų pasirodymo mėgavausi tvenkinio, jo pakrančių bei salos peizažu. Visa žėrėjo, mirguliavo, virpėjo vaiskiomis rudens spalvomis, kurias dar labiau nusodrino šion pusėn pasisukusios saulės šviesa.

Skaityti daugiau ...

Didžiosios antys ir jų apdarai

Šiltą rugsėjo sekmadienį su draugu išėjom į Vingio parką. Nesinorėjo vaikštinėti pažįstamais takeliais, todėl sugalvojom nusileisti stačiu šlaitu prie Neries, priešais Žvėryną. Nusikeberioję žemyn, nustebome apačioje radę visai praeinamą takelį.

Skaityti daugiau ...

Žaismingoji porelė

Pirmą kartą šių spalvingų paukščių porelę pastebėjau namų sode (~10.00 val. ryto). Stovėjo ant elektros laidų ir linksmai sau traukė giesmelę „pilik tilik pilik tce tce tce tcer-r-r-r-r-...”. Iš pirmo žvilgsnio jie pasirodė gana baikštūs, nes vos tik prisiartinau, iškart nuskrido. Išsiaiškinti, kokie tai paukšteliai, nebuvo sudėtinga. Pervertusi paukščių vadovą pamačiau, kad tokia tamsiai raudona „kauke” ir ryškia geltona dėme sparnuose pasipuošęs vienintelis Lietuvos paukštis - dagilis. Be to, perskaičiau, kad tai gana dažnas mūsų šalyje žiemojantis paukštis (kasmet peri 50 000 - 100 000 porų), nors aš, tiesą sakant, pamačiau juos pirmą kartą.

Skaityti daugiau ...

Juodas, bet ne varnėnas

Visą dieną lijo, tačiau sode buvo jaučiamas neeilinis sujudimas: kas kelias minutes į lizdą lekiojo pilkosios musinukės patinėlis, vejoje su jaunikliais šmirinėjo varnėnai, į sodą užsuko net genys, kuris savo aštriais nagais įsikibęs į elektros stulpą kažin ką baksnojo snapu. Negalėdama ramiai stebėti nuošalyje, palei nusvirusias obelaičių šakas nukėblinau į sodo pakraštį ir pasislėpusi už obels kamieno ėmiau fiksuoti šio įdomaus sujudimo dalyvius.

Skaityti daugiau ...
Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą